Kartais skaudu apie tai kalbėti ir plyšta širdis, bet ją skauda ir gydytojams. Juk jūsų gyvūnams priklauso ir mano širdies dalelė… Branginkime kiekvieną akimirką su savo artimais draugais o mano glėbyje šaunusis Marselis. Jis su manim jau labai seniai palaiko draugystę, yra visiškai sveikas ir tikiuosi tai dar truks labai labai ilgai.

Kaip jūsų veterinarijos gydytojas mato eutanaziją:

Taigi atvedei pas mane savo mielą šuniųką, jis mielai pasivaišino skanėstais, kuriuos aš jam pasiūliau, o tada ir prasidėjo mūsų draugystė.

Po kelių vizitų jis nebebijo lankytis klinikoje, žino kur padėti skanėstai, pripažįsta mane kaip draugą.

Po kelių vizitų, aš stebiu kaip auga tavo mylimas šunelis, ir ne tik jis, per tiek metų aš prisirišau prie visos šeimos, nes trumpų vizitų metu matau, kaip auga vaikai, kaip keičiasi emocijos, tampu labai maža dalimi jūsų gyvenimo.

Kalbėdami apžiūrų metu galime juoktis iš linksmų nutikimų, kaip tą kartą kai šuo suėdė apatinius, tačiau tada galėjome juoktis tik po sėkmingos operacijos kai jis atsigavo.

Tiek daug nuotykių, bet tiek nedaug laiko…

Ir dabar po 15-16 metų, turiu atsisveikinti.

Jam išsivystė širdies liga, kuri daugiau nebegali būti gydoma. Atsirado keli augliai, kurie nebegali būti operuojami dėl amžiaus ir rizikos, nekalbant apie artritą, prieš kurį jau vaistai nebepadeda.

O aš tik norėčiau, kad jis amžinai gyventų su jumis.

Noriu taip labai, kad net skauda.

Aš kaltinu save, kad jus nuvyliau ir nebegaliu padėti. Baigėsi visi vaistai ir visos galimybės..

Todėl… atėjo laikas.. ir aš žinau, kad turiu būti profesionalas, objektyvus. Juk aš gydytojas, aš ramus, susikaupęs ir save kontroliuojantis.

Bet aš negaliu…..

Aš pažįstų tą šunį trečdalį savo gyvenimo ir beveik visą savo specialybės karjerą.

Aš turiu susiimti. Mano pagalbininkai veterinarijos asistentai įstatė kateterį, sutvarkė popierinius reikalus. Patikėkite manimi, nors taip neatrodo, kiekvienam iš jų taip pat plyšta širdis.

Mano balto chalato kišenėje, toje pačioje kur anksčiau laikiau skanėstus dabar turiu tą švirkštą. Turiu išlikti stiprus ir susikaupęs.

Jis stebi mane mielu žvilgsniu kaip visada, tuo pačiu, kuriuo stebi skanėstų indelius. Jis nebegali pakelti galvos, per silpnas. Jis pasiruošęs išeiti, bet aš ne….

Aš turiu tai padaryti, kad šuo nesikankintų, kad būtų geriau.

Mes norime, kad jis dar gyventų, tačiau tai nesąžininga, gyvūnas jaučia skausmą. Jis jau išbuvo tą gerą laiką su mumis, o dabar mes turime paleisti.

Norėčiau galėti pratęsti jų gyvenimą amžinai, norėčiau rasti galimybes. Bet aš neturiu supergalių aš esu tiesiog veterinaras.

Jūs atsisveikinate, apkabinate, myluojate savo šunį, aš lėtai leidžiu vaistus, jo sena uodega lėta juda, vizga. Turiu išlikti stiprus. Jo kūnas atsipalaiduoja ir jūs verkiate didelėmis ašaromis. Kita šeima šalia patalpoje taip pat neteko šeimos nario.. pridedu savo stetoskopą išklausyti širdies darbui, stipriai jį spaudžiu tikėdamasis nepravirkti.

Patvirtinu, kad jis „išvyko“, jūs paleidžiate jį ant stalo ir apkabinate prieš išeidami pro duris.

Durys užsidaro, o jūs negirdite kaip verkiu aš apsikabinęs jūsų šunį. Jo nebėra, jis bus pasiilgtas.. žinau, kad tai bus sunkiausia dalis šioje dienoje, grįžti namo ir suprasti, kad jūsų niekas nepasitiks.

Prašau, aš žinau ką jūs jaučiate. Kai tik jūs išeinate pro duris aš tikiuos, kad jums niekada nereikės to patirti. Aš norėčiau, kad jie visi gyventų amžinai.

Aš esu labai dėkigas, kad buvau bent jau maža jūsų gyvenimo dalis.

Visada su meile, jūsų veterinaras.